Labai bijau kritikos. Nuoširdžiai. Pagaunu save, kaip jos
vengiu. Atrodo lyg kas durtų tiesiai į paširdžius. Aš ne apie kritiką, kaip tu
atrodai ar baltus dantis, aš apie tai, kaip yra vertinami mūsų darbai,
rezultatai ir būtis. Suvokiu, kad visi mes dirbame ir esame tam, kad tobulėtume
ir sukurtume kažką tikro, reikalingo ir gražaus. Todėl pasiklydusi kelyje labai
noriu rasti kelrodį. Vidinis kritikas šiuo atveju visai nepadeda :) Užsisuku
kaip voverė darbuose, projektuose, mintyse ir skubėdama apleidžiu savo darbų
prasmę. Mano kasdienybė, kaip ir mūsų visų, pilna abejonių, nusivylimų, todėl būna
pamirštu viską aplink. Pamirštu, kaip gera dirbti su žmonėmis, kaip gera kurti
ir džiaugtis tuo, ką darai. Tačiau suprantu, kad graužatis neturi būti
priežastis atlikti darbą prasčiau ar mažiau atsakingai Esu labai dėkinga žmonėms,
kurie pataria, nurodo kelią arba įvertina darbą nuoširdžiai išreikšdami savo
nuomonę. Dėkinga jiems už atvirumą. Jie
nekritikuoja, tiesiog pasako savo nuomonę ir kaip jautėsi tau būnant šalia.
Žinoma, kad skaudu išgirsti, kad nesi tobula, kad klysti, kad gal šis darbas
žinok, mergaite, nelabai vykęs. Sunku, nes juk pats sau esi toks kritikas
viduje! Kasdien kalbu su šiuo Kritiku ir bandau nuraminti "slow
down". Tačiau aš gerbiu ir vidinį Kritiką ir visus Pasaulio kritikus. Tai
kelias įsiklausyti ir tobulėti. Svarbiausia atsirinkti, kas Tau svarbu ir judėti
pirmyn. Aš dėkinga daugeliui savo sutiktų žmonių, nesvarbu, kad susitikome galbūt
pirmą ir paskutinį kartą. Ačiū. P.S. Būkite atlaidesni vidiniams kritikams :*