Apie Kritiką, gyvenantį kiekvieno mūsų viduje

Monika Penkūkū photography

Labai bijau kritikos. Nuoširdžiai. Pagaunu save, kaip jos vengiu. Atrodo lyg kas durtų tiesiai į paširdžius. Aš ne apie kritiką, kaip tu atrodai ar baltus dantis, aš apie tai, kaip yra vertinami mūsų darbai, rezultatai ir būtis. Suvokiu, kad visi mes dirbame ir esame tam, kad tobulėtume ir sukurtume kažką tikro, reikalingo ir gražaus. Todėl pasiklydusi kelyje labai noriu rasti kelrodį. Vidinis kritikas šiuo atveju visai nepadeda :) Užsisuku kaip voverė darbuose, projektuose, mintyse ir skubėdama apleidžiu savo darbų prasmę. Mano kasdienybė, kaip ir mūsų visų, pilna abejonių, nusivylimų, todėl būna pamirštu viską aplink. Pamirštu, kaip gera dirbti su žmonėmis, kaip gera kurti ir džiaugtis tuo, ką darai. Tačiau suprantu, kad graužatis neturi būti priežastis atlikti darbą prasčiau ar mažiau atsakingai Esu labai dėkinga žmonėms, kurie pataria, nurodo kelią arba įvertina darbą nuoširdžiai išreikšdami savo nuomonę.  Dėkinga jiems už atvirumą. Jie nekritikuoja, tiesiog pasako savo nuomonę ir kaip jautėsi tau būnant šalia. Žinoma, kad skaudu išgirsti, kad nesi tobula, kad klysti, kad gal šis darbas žinok, mergaite, nelabai vykęs. Sunku, nes juk pats sau esi toks kritikas viduje! Kasdien kalbu su šiuo Kritiku ir bandau nuraminti "slow down". Tačiau aš gerbiu ir vidinį Kritiką ir visus Pasaulio kritikus. Tai kelias įsiklausyti ir tobulėti. Svarbiausia atsirinkti, kas Tau svarbu ir judėti pirmyn. Aš dėkinga daugeliui savo sutiktų žmonių, nesvarbu, kad susitikome galbūt pirmą ir paskutinį kartą.
Ačiū.
P.S. Būkite atlaidesni vidiniams kritikams :*