Atgimimas

Pavasaris, šventės, saulė - visiškas a t g i m i m a s. Vėlykos man patinka tuo, kad tai labai spalvinga šventė, priverčianti šeimą puoselėti tradicijas ir pralesiti laiką kartu bandant kuo įmantriau nudažyti margučius :) Mano vaikystėje per Vėlykas mes visi susirinkdavome kaime pas močiutę ir smagiausia šventės dalis būdavo margučių ridenimas! O taip, močiutė, mama ir tetos buvo priverstos išdažyti jų kuo daugiau. Man patikdavo močiutės padengtas stalas, tas laukimas, kai jau nori pabusti su saule ir krykštauti, šūkalioti, džiaugtis ir žaisti žaisti!
Dirbtuvėse mes "pažaidėm" ramiai, svajingai ir šiek tiek pasukėm galvas, kaip galėtų atrodyti Jūsų šventinis stalas. Vėl viskas kvepia medžiu. O kaip gi!

Su artėjančiomis šventėmis Jus!

Paprastai nepaprastas staliukas

Vienądien nusipirkau cemento. Jau senai buvau nusižiūrėjusi stalelį prie lovos, o ir noras išbandyti kažką naujo nugalėjo mane. Bandymai prasidėjo nuo mažesnių daiktų, kol galiausiai sutarėm su tėte (jis, tiesa, juokėsi pro ūsą) pabandyti pasidaryti stalelį iš cemento ir medinių kojelių. Viskas ėjosi neblogai, kol cementas nepradėjo džiūti, o medis plėstis, trauktis ir muistytis, kaip jam tai ir įprasta. Mums teko kelis kartus koreguoti staliuko viršų dėl atsiradusių skilimų, bet rezultatas nenuvylė. Tvirtinome sausais klijais plytelėms, gruntu. Tėtis išdžiuvusius klijus puolė šlifuoti ir laimei, kad tai pamačiau :) Nelygumus palikome, kojas paryškinome ir baigta! Tad pamokos išmoktos, klaidos ištaisytos ir naujasis staliukas jau įsitaisęs svečių kambaryje laukia draugų.

Jeigu Jūs nuspręsite padaryti kažką panašaus, drąsiai kreipkitės patarimų - čia svarbiausia atrasti geriausią cemento ir kitų būtinų medžagų (pvz.: sausi plytelių klijai) santykį mišiniui, nes vienas cementas ne draugiškas - jis tikrai skils. Staliuko kojas taip pat reiktų tvirtinti tarpusavyje ir geriausia tai daryti metalinėmis detalėmis, nes pasikliauti vien medžiu negalima.

O kas norės įsigyti kažką panašaus, mielai padėsim.

Rašykite mums abudu.dirbtuves@gmail.com arba susiraskite mus facebook paskyroje: https://www.facebook.com/tetisirdukra/

Iki kitų kartų!

D o m i n o - žaidimas ar tradicija?

Pakelkite rankas, kas nežaidėte D o m i n o? Kiek pamenu, Domino pradėjau žaisti dar mažytė, atrodo, be šio žaidimo namai būdavo ne savi. Man tai primena senelio akinius, laikraščius, ankstų saulėtą rytą, rasą ant žolės, šieno kvapą, lietaus barbenimą į langą, mirkomą džiuvesėlį į arbatą... Tai mano vaikystė. D o m i n o man - tradicija. Vienądien jau šiųdien staiga sugalvojau, kad noriu tikro, medinio, rankomis daryto ir kvepiančio pačiulėmis D o m i n o. Nes noriu tęsti tradicijas, noriu būti kartu su artimaisiais, noriu glaustis prie mylimo žmogaus, noriu kažko paprasto ir tikro. D o m i n o! Lai šis žaidimas ir žodis būna Jūsų susitaikymo simbolis. Žaiskite ir mylėkite. Kurkite tradicijas ir tikėkite. Juk viskas, kas paprasta ir yra tikra.

D o m i n o.

Mūsų su tėčiu pagamintas Domino

Apie Kritiką, gyvenantį kiekvieno mūsų viduje

Monika Penkūkū photography

Labai bijau kritikos. Nuoširdžiai. Pagaunu save, kaip jos vengiu. Atrodo lyg kas durtų tiesiai į paširdžius. Aš ne apie kritiką, kaip tu atrodai ar baltus dantis, aš apie tai, kaip yra vertinami mūsų darbai, rezultatai ir būtis. Suvokiu, kad visi mes dirbame ir esame tam, kad tobulėtume ir sukurtume kažką tikro, reikalingo ir gražaus. Todėl pasiklydusi kelyje labai noriu rasti kelrodį. Vidinis kritikas šiuo atveju visai nepadeda :) Užsisuku kaip voverė darbuose, projektuose, mintyse ir skubėdama apleidžiu savo darbų prasmę. Mano kasdienybė, kaip ir mūsų visų, pilna abejonių, nusivylimų, todėl būna pamirštu viską aplink. Pamirštu, kaip gera dirbti su žmonėmis, kaip gera kurti ir džiaugtis tuo, ką darai. Tačiau suprantu, kad graužatis neturi būti priežastis atlikti darbą prasčiau ar mažiau atsakingai Esu labai dėkinga žmonėms, kurie pataria, nurodo kelią arba įvertina darbą nuoširdžiai išreikšdami savo nuomonę.  Dėkinga jiems už atvirumą. Jie nekritikuoja, tiesiog pasako savo nuomonę ir kaip jautėsi tau būnant šalia. Žinoma, kad skaudu išgirsti, kad nesi tobula, kad klysti, kad gal šis darbas žinok, mergaite, nelabai vykęs. Sunku, nes juk pats sau esi toks kritikas viduje! Kasdien kalbu su šiuo Kritiku ir bandau nuraminti "slow down". Tačiau aš gerbiu ir vidinį Kritiką ir visus Pasaulio kritikus. Tai kelias įsiklausyti ir tobulėti. Svarbiausia atsirinkti, kas Tau svarbu ir judėti pirmyn. Aš dėkinga daugeliui savo sutiktų žmonių, nesvarbu, kad susitikome galbūt pirmą ir paskutinį kartą.
Ačiū.
P.S. Būkite atlaidesni vidiniams kritikams :*