Ar mes turime kalbėti apie save?

Mane auklėjo labai paprastai, praktiškai nebuvo jokių taisyklių ir apribojimų, tik keli paprasti prašymai - gerbti vyresnius ir nesigirti. Nuolatos girdėdavau tėtį sakant, kad jis mano pažymių knygelės tikrai netikrins, nes kur eisiu ir ką darysiu yra tik mano reikalas ir atsakomybė. Kai buvau pirmokė man sunku buvo suprasti, kad kažkada būsiu suaugusi ir atsidursiu tūkstančio pasirinkimų kelyje. Kasdien. Šiandien jau esu išmokusi pamoką, o ypač tą, kad apie mus turi kalbėti mūsų darbai ir poelgiai. Žodžiai čia beverčiai. Savo kailiu esu patyrusi ir ne vieną kartą, kad tik pasakyk, koks esi tvirtas, atsakingas, o tavo darbai kokybiški, kitą dieną gausi ne vieną išbandymą įrodyti tai dar kartą ir kartą. Lyg tave nuolatos kažkas tikrintų ar esi tikras tuo, ką sakai. Tik mano šiandienos tema šiek tiek ne apie tai. 

Studijų laikais atsidūrusi sostinėje ir atradusi dar daugiau naujų galimybių, buvau pamiršusi, kaip svarbu yra išsakyti mūsų žodžiai. Aplink nuolat sukosi karusėlė - turi pats kalbėti už save, garsiai šaukti ir tik taip būsi išgirstas. Man tai nepavyko, tyliai ėjau savo pasirinktu keliu. Jeigu tik pabandydavau garsiai šūktelti "Ei, aš esu Silvija, esu puiki matematikos studentė!", kitądien gaudavau tuziną išbandymų - "Ar tikrai?" Vėliau pradėjau dirbti finansiniame sektoriuje ir viskas nuolat kartojosi. Taip ir neišmokau kalbėti apie save, kolegoms ir draugams kartojau, kad už žmogų turi kalbėti poelgiai ir darbai. Taip galvoju ir dabar. Mieliau yra išgirsti, kad kažką padarei, o ne kažką pasakei. Nesu kategoriška, puikiai suvokiu, kokiame laikmetyje gyvename ir kad vykdant savo veiklą, turi rasti būdų, kaip prieiti prie klientų ir būti matomu. Tik apie tai, ar esi profesionalas, ar ne, turi spręsti žmonės, kurie tave "perka". Joks tvirtas pasakymas atsistojus ant pjedestalo "Aš esu geriausias!" nepadarys tavęs tokiu. O jeigu jau esi drąsus ir gali taip leisti sau kalbėti, tai būk pasiruošęs šiuos žodžius įrodyti.

Išmoktos pamokos vaikystėje, man labai giliai įstrigo. Kad ir kaip bėgtų gyvenimas ir keistųsi visuomenės vertybės, negaliu iššokti iš savo kailio ir bėgti kartu su populiarumo ir pelningumo siekiančiais greta. 

Pradėję veiklą su tėčiu, tuomet dar puoselėjome visai kitas viltis. Norėjome būti aktyvesniais ir garsesniais. Pasirodęs straipsnis spaudoje iš pradžių atrodė tokia sėkmė, juk buvo praėjęs tik pusmetis nuo pradžios, o paskui susidūrėme su ilgu ir skausmingu abstinencijos sindromu. Viskas buvo per daug paryškinta ir netikra. Supratome, kad tai ne mums. Kiekvienas savo veiklą vykdantis asmuo pasakytų, kad matomumas ir reklama yra gerai. Ir tai yra visiška tiesa. Tačiau mes nuo tos dienos savo veiklos niekada nevadinome verslu. Dirbti pradėjome lyg darydami daiktus sau, o ne plačiai visuomenei ir nusprendėme, kad apie mus lai kalba kiti. 

Prisipažinsiu, kad populiariu tapti mūsų krašte yra visai nesudėtinga. Esame gavę ir pakvietimą į televiziją ir kvietimus į interviu. Tik tai ne mums. Esame nuoširdūs su Jumis ir pripažįstame, kad išgyventi iš to, ką darome yra sudėtinga, todėl šalia turime kitas veiklas, o dirbtuvės dažniausiai dūzgia savaitgaliais arba laisvesniais vakarais. Tai ne verslas, tai mūsų išraiška ir mums gera, kai mūsų daiktai nugula Jūsų namuose. Galbūt ateity mes susitiksime kitame kelyje ir Jūsų  namuose aš atrasiu mūsų su tėte kurtą daiktą? Tuomet žinosiu, kad viskas, ką darėme buvo gerai.

Būkime drąsūs ir pasitikintys savimi. Tik tęsėkime pažadus, leiskime darbams kalbėti už mus ir būkime pasiruošę būti patikrinti ar visi mūsų žodžiai yra tiesa, ar mes išties esame tokie geri, kaip manome?

Jaukių Jums rudens vakarų.

Visada laukiame Jūsų laiškų abudu.dirbtuves@gmail.com 

Kavos stalelis vardu "Paukštelis"

Kavos stalelio pavadinimą įkvėpė netikėta artimo sielai žmogaus dovana - rankenėlės. Iš pradžių ilgai ieškojau kur pritaikyti, laikinai jos jau buvo apsigyvenusios ant batų dėžės, bet kuomet pagaminome su tėte stalelį, iškart supratau, kad šios rankenėlės turi būti būtent čia. 

Tai jau trečiasis mūsų stalelis ir tik pirmasis, kurį gaminome mes su tėte. Keista ar ne? Visai ne, juk batsiuvys be batų! Kartais reikia ilgiau palaukti gerų dalykų ir kai staiga gimsta mintis, svarbu jos nepaleisti. Norėjau nedidelio, šviesaus ir būtinai ant ratukų stalelio. Kadangi vakarieniaudami sėdime ant grindų arba sėdmaišių, reikėjo labai neaukšto stalelio. Vyras juokauja, kad šis stalelis labiau panašus į Bitę. Tai mūsų augintinis -  didelis kūnas ir mažos kojelės (beje, fotografavimo metu ji jaukiai įsitaisė ant pagalvės lyg jausdama, kad netrukus bus kalbama apie ją). O man šis stalelis lyg mažas paukštelis, nedrąsiai nutūpęs mūsų namuose. 

Pagamintas jis iš pušies medienos, stalviršis sendintas, dažytas. Kojelės - buko masyvo, patys negaminame, tad užsisakėme pas partnerius. Dirbame su aplinkai draugiškais dažais, tad ir impregnantas ir dažai greitai džiūstantys ir man netgi kvapiantys. Pagaminome per gerą savaitę, teko ilgai myluoti kiekvieną detalę. Dabar jis jau gyvena mūsų namuose ir atlaikė kelias vakarienes. Vakar stebėjau kaip vyras nedrąsiai pastatęs arbatos puodelį tikrino ar nieko nenutiko stalvirčiui, o aš žinau, kad dar pora vakarienių ir stebėjimo neliks, nes man taip gera, kada leidžiame daiktams natūraliai senti, o mediniai daiktai tai daro taip natūraliai gražiai! Tuomet juose apsigyvena istorija. Glostydamas įbrėžimus, gali atminti, kaip vakarieniaudama su draugais brūkštelėjai neatsargiai iš jaudulio ar skanią vakarienę pagaminai, o puodelių palikti ženklai tik išduoda, kokie svarbūs šeimoje arbatos ritualai. 

Tai dar vienas dirbinys, kuris man primins laiką drauge, o šiandien tai tik mažas jaukus kavos stalelis vardu "Paukštelis".

P.S. Bitei stalelis taip pat patiko, labai patogu palįsti po juo ir kasytis nugarą :)

Iki pasimatymo, draugai!

Ar daugiau yra geriau?

Kasdien susiduriame su atkakliu paslaugų ir produktų brukimu, o pasiūlymas "2 už 1 kainą" mums jau tapo labiau norma nei išimtis. Mes perkame daug pigių ir nereikalingų daiktų, kuriuos taip lengva išmesti, nes labai greit ateina laikas juos pakeisti naujais, įsigytais lydint tam pačiam šūksniui. Tikrai gera, kuomet gali už tą pačią kainą nusipirkti keturis daiktus, tik ar jų mums reikia? Ar tas besaikis daiktų kaupimas ir pirkimas yra mūsų laimės šaltinis? Peter Walsh sakė: "Mūsų namai prigrūsti daiktų, o gyvenimai tuščių pažadų, kurių šie daiktai neišpildė. <...> Pirkdami tai, ko norime, viliamės įsigyti gyvenimą, kurio trokštame. <...> Vaikytis trokštamo gyvenimo kaupiant vis daugiau šlamšto - tai aklakelis".

Mes už tai, kad žmonės įsigytų tik jiems reikalingus ir norimus daiktus. Tikime, kad įsigijus gal ir brangesnį, bet lauktą ir reikalingą daiktą, kuris tarnaus Jums amžius, taip prisidėsite ir prie meilės žemei, kurią dabar griauna per didelio vartojimo slibinas. Šiuolaikiniame pasaulyje nustoti vartoti yra neįmanoma, tačiau mąstyti vartojant tikrai galime. Netaikydami nuolaidų ir gamindami ilgalaikius dirbinius, mes norime prisidėti prie protingo vartojimo. Galime kalbėti ir apie emocinę tokio vartojimo pusę, kuomet įsigytas labiau trokštamas ir ilgiau lauktas daiktas labiau džiugina kiekvieno kliento širdį.

Protingai vartoti nėra sudėtinga, tiesiog kaskart kažką įsigydami, pamąstykime ar daugiau tikrai yra geriau?

Su meilė, Edvardas ir Silvija

Tėtės kantrybė

Pamenu tądien buvo karšta vasaros diena. Su broliu labai nudžiugom sužinoję, kad  keliausim su tėčiu sunkvežimiu. Pasistumdydami įšokame į sunkvežimio kabiną ir nekantraudami leidžiamės  saulės nupliekstais laukais. Nepamenu tos dienos misijos ir tikslo, tik tą jausmą, kad esame drauge. Su dviem mažamečiais vaikais ištverti karštą vasaros dieną sunkvežimyje nelengva, tačiau tėtis žino daug triukų ir kaskart vis sustojame pailsėti pakelėje, miške ar prie ežerų. Brolis viename sustojime nusižiūri nendrę ir žiūrėdamas savo baikščiomis akimis prašo ją nuskinti. Vėliau įsikrapštome į kabiną ir kartu su mumis jau keliauja nendrė. Ramybė kabinoje tęsiasi vos kelias sekundes, kol mano brolis nepradeda krapštinėti savo naujo žaislo. Staiga mes atsiduriame pūkų rūke ir lyg baltuose lengvuose pataluose bandome pabusti iš miego. Sunkvežimis greit sustoja ir aš pradedu įžiūrėti dideles ir išsigandusias brolio akis. Tik prabėgus kelioms minutėms mes pradedame suprasti kas nutiko. Tėtis kantriai nužvelgia mus abu, paima lėtai nendrės stiebą iš brolio rankų ir sekundę pykdamas, o vėliau juokdamasis pradeda rankioti pūkus.

Dar atminty šmėžteli šalta žiema, kuomet mes visa šeima kartu važiavome į tėtės gimtinę. Tuomet prisnigę buvo iki kelių, o mums vaikams praktiškai nebuvo įmanoma išbristi. Seneliai gyveno vienkiemyje, iki kurio nuo pagrindinio kelio, kur stoja autobusai, reikėdavo paėjėti apie porą kilometrų. Mes tądien su broliu tiesiog skendome sniege, dar bandėme krapštytis ir taikyti į tėvų pramintą taką, tačiau kaip maži pasiklydę kačiukai tiesiog šokinėjom iš vienos sniego duobutės į kitą. Galiausiai abu atsidūrėme tėtei ant rankų ir saugiai buvome pargabenti į namus. Užmigome persirengę sausais rūbais ir išgėrę arbatos.

Dabar kasdien matau tėtės rankas ir pamenu visus mūsų kartu patirtus išgyvenimus, visą laiką drauge. Mes keliavome, sportavome, žaidėme, vėliau diskutavome, susipykdavome ir taikydavomės, mūsų nuomonės dažnai išsiskirdavo, mūsų apsirengimo stilius ir muzikos skonis  tiesiog nesuderinami, tačiau mes visada buvome kartu ir jautėme, kad ateidama į šį pasaulį aš egoistiškai pasirinkau Tave, žinodama, kad mano gyvenime vos gimus bus nutikęs pats geriausias dalykas. 

Ačiū Tau Tėte, kad net ir tuomet, kai jau pavargai ir norėjai išeiti, tu likai. Likai dėl mūsų, kad mes nepasiklystume pūkų rūke ir nepaskęstume sniege.  

Apkabinam visus pasaulio tėčius.

Nenuobodus darbo stalas

Turėjome, naudojome ir mylėjome klasikinį darbo stalą su stalčiukais ir grakščiom kojelėm. Ilgainiui jis tapo per mažas. Šįkart į naujo darbo stalo paieškas nesileidom ir pasikliovėm savo jėgom. Labai norėjau aiškių medžio raštų ir kažko nestandartinio. Pražiūrėjom tūkstančius pavyzdžių internete ir išsigryninome idėją. Kadangi medis jau senas draugas, nutarėm susidraugauti ir su metalu. Kojas darėme iš metalinių santechnikos detalių, dengėm juodais dažais, o lentynėles ir stalviršį darėme iš sujungtų pušies lentų. Visa mediena buvo nusendinta ir taip įgavo daugiau išraiškos ir jausmo. Daiktai ir popieriai apsigyveno dėžėse, o pastarosios jaukiai įsitaisė stalo lentynose.
Metalas ir medis čia taip suderėjo, kad dabar jau negaliu atsitraukti nuo stalo ir skubu supažindinti su naujuoju kūriniu ir Jus.

Dabar planuose naujas kavos staliukas, su kuriuo būtinai supažindinsime.

Iki kitų kartų!

Sicilija - neatrastas jausmų lobynas

Sicilija - tai sala, kur gyvena kuklūs ir draugiški žmonės. Ji įsuka ir nepaleidžia, pirmiausia savo vairavimo ypatumais. Perprasti kelių eismo taisykles čia labai nepaprasta. Tik praėjus keletui dienų supranti, kad šioje saloje iš esmės taisyklių nėra. Žmonės čia gyvena nevaržydami savęs, savitarpio supratimu. Tiek daug laisvės pojūčio jau senokai nejutau... 

Saloje apsilankėme balandžio - gegužės mėn. Dar sezonas nebuvo prasidėjęs, kas mus ir išgelbėjo nuo turistų spūsčių ir neadekvačių kainų. Per dešimt dienų apvažiavome beveik visą salą, iš pradžių sekdami turistų numintais takais, o vėliau, susipažinę su saloje gyvenančiais lietuviais, atradome tiek daug nepažintų, paslaptingų ir kvapą gniaužiančių vietų. Sicilijoje dar kartą įsitikinau, kaip gera nuklysti į šalį nesivadovaujant jokiomis nuorodomis, taisyklėmis. Gyvenime ši taisyklė taip pat galioja!

Keliavome dviese su vyru, tik šįkart nusprendėme gyventi ne dviese, kaip įprastai, o susipažinti su saloje gyvenančiais Viktorija ir Arūnu. Neatsitiktinai juos pasirinkome, buvome sutarę sukurti mūsų kelionių nuotraukų albumą. Ši pažintis mums leido pažinti salą iš naujo. Klajodami neatrastomis vietomis, pažinome save iš naujo. Dar kartą supratau, kaip svarbu yra palikti savo komforto zoną ir leistis į nuotykius. 

Espresso, ledai ir jūros gėrybės susuko mums skrandžius, o laisvi žmonės, lengvas vėjelis, nuotykiai ir naujos pažintys - širdis. Ši kelionė buvo kitokia, ypatinga. Tai laikas, kada atgimiau ir įsimylėjau. Iš naujo. Supratau, kad gyvenime viską reikia daryti iš meilės ir su meile. Įsiklausant ir girdint.  
Sicilija, pas Tave sugrįžčiau, nes savy turi daug neatrastų ir gilių vietų.

Žalieji salos kilimai

Spalvų dermė

Asmenukė - būtinas rekvizitas

Agrigento didybės

Etna

Etna

Staigmenos

Ryškusis turgaus gyventojas

Kepami artišokai

Žalumynų turgavietė

Kelionės - tai ne gražūs vaizdai, o savęs pažinimas ir meilė iš naujo.

P.S. Už naujas patirtis esame labai dėkingi Viktorijai ir Arūnui. Tiek magijos bendravime niekad neturėjom!

Iki kitų kartų, draugai!

Pašnekesiai prie citrinos

Šiandien susipažinau su Jaroslavu. Tai viena mieliausių ir naudingiausių pažinčių. 

"Sveiki. Ar galim mainyti?" - klausia nepažįstamas žmogus, užklupęs mane išlipančią iš automobilio.

"Mainyti?" - pasimetu.

"Aš Jums savo telefoną, o Jūs man centų" - žvelgia jis į mane ir plačiai šypsosi burna, kuriai netinka posakis "burna pilna dantų".

"Ką pirksite?" - paklausiu įtariai.

"Baterijų reikia tokiam aparatui, kad galėčiau vandenį pašildyti" - nuleidžia akis ir laukia.

"Kur gyvenat?" - paklausiu.

"Viešbutyje. Ne šiam, ten toliau" -  numoja ranka konteinerių link.

Krapštausi piniginėj. Po paraliais, nieko neturiu. Tas dvidešimt pirmas technikos amžius, su grynaisiai sunku. Galiausiai randu pora eurų ir paduodu pašnekovui.

"Ogo! Čia daugiau nei pakankamai" - nusišypso.

"Gal norit bananų?" - paklausiu. "Parsivežiau iš sodo jau gerokai pavytusius, galvoju kaip čia reiks suvartoti iki išvykimo".

"O gal galim mainyti į citriną? Pavasaris, vitaminas C labai pravers"- atkakliai paklausia mano pašnekovas.

"Citriną? Aaaa, citrina. Imkit ir bananus, ir citriną".

Mūsų pokalbis tęsiasi dar kelias minutes. Susipažįstame, pakalbame, Jaroslavas man papasakoja, kad keturis metus gyvenęs Estijoje, porą sakinių pakalba estiškai ir dar pora lenkiškai. Pažada, kad visada melsdamasis galvos apie mane. Mūsų pokalbį stebi rimtu žvilgsniu kaskart mus nužvelgianti ir cigaretę traukianti teta. Pasimojuojam ir atsisveikinam. Jaroslavas lengvu žingsniu pajuda "viešbučio" link...

Eidama galvoju, kodėl bijau ir vengiu tokių žmonių? Juk šis pokalbis buvo toks jaukus ir šiltas. Jaroslavas juk žmogus, kažkada gimęs, ėjęs į mokyklą, kariuomenę, keliavęs, ieškoję ir matyt niekada neturėjęs tikslo gyventi "viešbutyje". Kažkur paslydo, kažkas nepavyko, bet juk žmogus.

Toks tikras pokalbis snapčiatų, čiatų, mesendžerių ir kitų komunikaciją palengvinančių sprendimų laikais, tikra retenybė. Jaroslavas buvo pasiryžęs atiduoti man savo telefoną vardan šilto vandens. Kam jis žmogui, kuriam svarbiau yra gyvas pokalbis?..

Aš šiandien išmokau nebijoti. Bendraukime ir nebijokime vieni kitų.

Malūnas Estijoje, Saarema saloje. Prisiminiau šią šalį bendraudama su Jaroslavu

Iki kitų kartų, draugai!

Atgimimas

Pavasaris, šventės, saulė - visiškas a t g i m i m a s. Vėlykos man patinka tuo, kad tai labai spalvinga šventė, priverčianti šeimą puoselėti tradicijas ir pralesiti laiką kartu bandant kuo įmantriau nudažyti margučius :) Mano vaikystėje per Vėlykas mes visi susirinkdavome kaime pas močiutę ir smagiausia šventės dalis būdavo margučių ridenimas! O taip, močiutė, mama ir tetos buvo priverstos išdažyti jų kuo daugiau. Man patikdavo močiutės padengtas stalas, tas laukimas, kai jau nori pabusti su saule ir krykštauti, šūkalioti, džiaugtis ir žaisti žaisti!
Dirbtuvėse mes "pažaidėm" ramiai, svajingai ir šiek tiek pasukėm galvas, kaip galėtų atrodyti Jūsų šventinis stalas. Vėl viskas kvepia medžiu. O kaip gi!

Su artėjančiomis šventėmis Jus!

Paprastai nepaprastas staliukas

Vienądien nusipirkau cemento. Jau senai buvau nusižiūrėjusi stalelį prie lovos, o ir noras išbandyti kažką naujo nugalėjo mane. Bandymai prasidėjo nuo mažesnių daiktų, kol galiausiai sutarėm su tėte (jis, tiesa, juokėsi pro ūsą) pabandyti pasidaryti stalelį iš cemento ir medinių kojelių. Viskas ėjosi neblogai, kol cementas nepradėjo džiūti, o medis plėstis, trauktis ir muistytis, kaip jam tai ir įprasta. Mums teko kelis kartus koreguoti staliuko viršų dėl atsiradusių skilimų, bet rezultatas nenuvylė. Tvirtinome sausais klijais plytelėms, gruntu. Tėtis išdžiuvusius klijus puolė šlifuoti ir laimei, kad tai pamačiau :) Nelygumus palikome, kojas paryškinome ir baigta! Tad pamokos išmoktos, klaidos ištaisytos ir naujasis staliukas jau įsitaisęs svečių kambaryje laukia draugų.

Jeigu Jūs nuspręsite padaryti kažką panašaus, drąsiai kreipkitės patarimų - čia svarbiausia atrasti geriausią cemento ir kitų būtinų medžagų (pvz.: sausi plytelių klijai) santykį mišiniui, nes vienas cementas ne draugiškas - jis tikrai skils. Staliuko kojas taip pat reiktų tvirtinti tarpusavyje ir geriausia tai daryti metalinėmis detalėmis, nes pasikliauti vien medžiu negalima.

O kas norės įsigyti kažką panašaus, mielai padėsim.

Rašykite mums abudu.dirbtuves@gmail.com arba susiraskite mus facebook paskyroje: https://www.facebook.com/tetisirdukra/

Iki kitų kartų!

D o m i n o - žaidimas ar tradicija?

Pakelkite rankas, kas nežaidėte D o m i n o? Kiek pamenu, Domino pradėjau žaisti dar mažytė, atrodo, be šio žaidimo namai būdavo ne savi. Man tai primena senelio akinius, laikraščius, ankstų saulėtą rytą, rasą ant žolės, šieno kvapą, lietaus barbenimą į langą, mirkomą džiuvesėlį į arbatą... Tai mano vaikystė. D o m i n o man - tradicija. Vienądien jau šiųdien staiga sugalvojau, kad noriu tikro, medinio, rankomis daryto ir kvepiančio pačiulėmis D o m i n o. Nes noriu tęsti tradicijas, noriu būti kartu su artimaisiais, noriu glaustis prie mylimo žmogaus, noriu kažko paprasto ir tikro. D o m i n o! Lai šis žaidimas ir žodis būna Jūsų susitaikymo simbolis. Žaiskite ir mylėkite. Kurkite tradicijas ir tikėkite. Juk viskas, kas paprasta ir yra tikra.

D o m i n o.

Mūsų su tėčiu pagamintas Domino

Apie Kritiką, gyvenantį kiekvieno mūsų viduje

Monika Penkūkū photography

Labai bijau kritikos. Nuoširdžiai. Pagaunu save, kaip jos vengiu. Atrodo lyg kas durtų tiesiai į paširdžius. Aš ne apie kritiką, kaip tu atrodai ar baltus dantis, aš apie tai, kaip yra vertinami mūsų darbai, rezultatai ir būtis. Suvokiu, kad visi mes dirbame ir esame tam, kad tobulėtume ir sukurtume kažką tikro, reikalingo ir gražaus. Todėl pasiklydusi kelyje labai noriu rasti kelrodį. Vidinis kritikas šiuo atveju visai nepadeda :) Užsisuku kaip voverė darbuose, projektuose, mintyse ir skubėdama apleidžiu savo darbų prasmę. Mano kasdienybė, kaip ir mūsų visų, pilna abejonių, nusivylimų, todėl būna pamirštu viską aplink. Pamirštu, kaip gera dirbti su žmonėmis, kaip gera kurti ir džiaugtis tuo, ką darai. Tačiau suprantu, kad graužatis neturi būti priežastis atlikti darbą prasčiau ar mažiau atsakingai Esu labai dėkinga žmonėms, kurie pataria, nurodo kelią arba įvertina darbą nuoširdžiai išreikšdami savo nuomonę.  Dėkinga jiems už atvirumą. Jie nekritikuoja, tiesiog pasako savo nuomonę ir kaip jautėsi tau būnant šalia. Žinoma, kad skaudu išgirsti, kad nesi tobula, kad klysti, kad gal šis darbas žinok, mergaite, nelabai vykęs. Sunku, nes juk pats sau esi toks kritikas viduje! Kasdien kalbu su šiuo Kritiku ir bandau nuraminti "slow down". Tačiau aš gerbiu ir vidinį Kritiką ir visus Pasaulio kritikus. Tai kelias įsiklausyti ir tobulėti. Svarbiausia atsirinkti, kas Tau svarbu ir judėti pirmyn. Aš dėkinga daugeliui savo sutiktų žmonių, nesvarbu, kad susitikome galbūt pirmą ir paskutinį kartą.
Ačiū.
P.S. Būkite atlaidesni vidiniams kritikams :*

Rankų darbas = Meilė

Tiek dažnai girdima ir kartojama "rankų darbas", kad vis dažniau ir išgirstamas atgarsis - juk viskas rankomis daroma, o kaip kitaip? Kalbėdama apie tai, kad visi mūsų dirbtuvių dirbiniai rankų darbo, noriu pasakyti ir būti išgirsta, kad visi mūsų gaminiai yra ne šabloniški, nepasikartojantys ir unikalūs. Kiekviena detalė taip nuglostyta ir numyluota, kad darydamas ją tu įdedi visą savo širdį. Aš tikrai žinau visus namus, kur apisgyvena mūsų dirbiniai, aš žinau jų istoriją ir spalvas. Matuodami, pjaudami, šliduodami, dažydami kiekviena lentelę mes kiekvieną sekundę galvojame apie naujus namus. Kiekvienas įspaudas, prisilietimas yra tiek išgyventas ir išjaustas... Nuolat galvojame ar viskas patiks, ar įtiks, ar įsilies į naujų namų gamą, ar bus patogus, ar funkcionalus, ar bus m y l i m a s? Drąsiai sakau, kad gamindami dirbinius rankomis, turime tiek daug laiko galvoti apie Jus ir Jūsų namus, kad rankų darbas tikrai lygus meilei.

Prisipažinsiu, kaskart išsiųsdama Jums dirbinį, nemiegu ir galvoju - kaip, ar tiks, ar įtiks, ar tikrai viską gerai padarėm? Juk galima visada įdėti dar daugiau meilės, ar ne?

Tad visus Jus su meile.

Kaip gimsta idėjos ir raktinės

Idėjos gimsta kartais staiga, kartais naktį ir labai retai anksti ryte :) Nors dažniausiai jos gimsta, kai susiduri su poreikiu įsigyti vieną ar kitą daiktą ir vis nerandi ko nori. Juk taip gimė ir dirbtuvių idėja. Raktinės ieškojau prieš šešerius metus, kuomet kūrėmės mūsų bute. Po ilgų paieškų, ją atradau Vokietijoje. Parsisiuntimas, didesnės nei Lietuvos rinkos kainos jau ne vieną kartą yra man gerokai patuštinusios piniginę. Tad jau ne kartą esu padariusi išvadą, kad kūrybingumas labai priklauso nuo materialinių galimybių: kuo jos mažesnės, tuo didesnė kūryba prasideda ;) Ir taip idėja gindama idėją padovanojo mums jau net kelių dizainių raktines. Šiandien, turiu pripažinti, raktinė vienas populiariausių mūsų dirbinių. Mažesnės, didesnės, funkcionalesnės ir labai skirtingos. Aš šiandien jau neįsivaizduoju savo kasdienybės be jos, nes labai smagu, kai raktai turi savo vietą namuose, taip pat labai smagu, kai vietą atranda laiškai, atvirukai ir atvirlaiškiai.
Pasidairykite ir susipažinkime ;)

Susisiekite su mumis abudu.dirbtuves@gmail.com