Karts nuo karto vis noriu praleisti naktį pas tėvus. Šis vakaras ne išimtis. Matomės mes dažnai ir ne paslaptis, kad su tėčiu netgi labai dažnai, tik nakvoti savo vaikystės kambaryje proga pasitaiko tikrai ne kasdien. Žinau, kad turiu nedaug laiko šiam tekstui, nes netrukus jau žiūrėsime "Auksinį protą", tikriausiai mama jau snaus, o mes su tėčiu mohikanai - miegam ilgai rytais ir tik ne vakarais.
Gera pabusti pas mamą ir nors manoji niekada nekepė bandelių ir neturėjo specialių šeimos receptų, pusryčiai vaikystės namuose yra šventi. Suvokimas, kaip viskas žemėje yra laikina, man atvėrė akis ir leido suprasti, kokia vis dėlto yra laimė. Tik pagalvokite, kaip mes gyventume nesuprasdami, kad viskas kada nors baigsis? Kažkada negalėdama užmigti galvojau, kaip būtų liūdna ir baisu, jeigu žinočiau, kad gyvensiu amžinai. Įsivaizduojate, kaip viskas būtų nesvarbu? Kokie būtume apatiški, neturėtume tikslų, nevertintume prisilietimų, arbatos puodelių, mažų ritualų ar rankų susikabinimo? Tai būtų didžiausia bausmė man. O dabar žinodama jo "egzistavimą", labai vertinu galimybę atsibusti kartu su tėvais. Pagulėti vonioje, praverti senąją vaikystės spintą, perversti mokyklinius sąsiuvinius, perbraukti ranka per senus baldus, bandant nulupti lipdukus nuo jų, nors tūkstantį kartų bandyta ir aišku, kad jie nežada palikti savo vietos.
Prisimenu, kaip mums su broliu tėvai leido viską. Paaiškinsiu. Leido kambarį išsiklijuoti plakatais, ant baldų klijuoti lipdukus, rengtis, šukuotis kaip norime (tiesa, brolio bandymas baltų plaukų šukuoseną pakeisti plike, nubuvo sutiktas plojimais), lankyti kokius norime būrelius, lėkti kada tik norime į lauką, važiuoti į kaimą kiekvieną vasarą (juokauju, čia buvo jau ne mūsų noras, nors šiandien prisimenant - tai buvo geriausias laikas ir patirtis). Tada mano tėvai buvo tokie jauni. Labai jauni ir mokėsi įgyti patirties, o mes su broliu labai prie to prisidėjome. O grįžtant prie laikinumo, jo svarbą supratau, tik gavusi labai gerą ir įsimintiną perspėjimą. Visa šeima jį gavo. Nuo tada tėtis išmoko (dar mokosi) neskubėti. Čia šiek tiek suaštrinau spalvas, o jis pasikeitė. Tikrai.
Dabar žinau, kad norėdamas suvokti, kaip kažką myli ir vertini, pamatuok tai laikinumo skale. Nesvarbu ar tai žmogus, ar daiktas, ar darbas, o gal tiesiog atrodo mėgstamas užsiėmimas. Pagalvok, kaip jaustumeis, jeigu to neliktų? Ir jeigu bijai apie tai pagalvoti, gyveni tiesiog mele ir netikrame pasaulyje. Galbūt jį susikūrei pats, galbūt netyčia užėjai.
Suvokimas, kad viskas yra laikina yra laimė. Dar didesnė laimė ir vertybė yra pasinaudoti šiuo suvokimu, neatidedant jo į "vėliau" lentyną.
Šiandien miegosiu pas tėvus namuose. Rytoj pusryčiausiu kartu su tėvais. Tada mes su tėčiu kartu padirbėsime ir patikėkite viskas su mumis gerai ;) Nežiūrime kasdien vieni į kitus, kaip į laikinumo simbolius; esame normali tradicinė šeima - susiprantame, tik gavę likimo spyrius. Tiesiog kartais gera prisėsti, leisti sau perkratyti savo minčių lentynas ir rasti jose šį šviesų suvokimą.
