Mane auklėjo labai paprastai, praktiškai nebuvo jokių taisyklių ir apribojimų, tik keli paprasti prašymai - gerbti vyresnius ir nesigirti. Nuolatos girdėdavau tėtį sakant, kad jis mano pažymių knygelės tikrai netikrins, nes kur eisiu ir ką darysiu yra tik mano reikalas ir atsakomybė. Kai buvau pirmokė man sunku buvo suprasti, kad kažkada būsiu suaugusi ir atsidursiu tūkstančio pasirinkimų kelyje. Kasdien. Šiandien jau esu išmokusi pamoką, o ypač tą, kad apie mus turi kalbėti mūsų darbai ir poelgiai. Žodžiai čia beverčiai. Savo kailiu esu patyrusi ir ne vieną kartą, kad tik pasakyk, koks esi tvirtas, atsakingas, o tavo darbai kokybiški, kitą dieną gausi ne vieną išbandymą įrodyti tai dar kartą ir kartą. Lyg tave nuolatos kažkas tikrintų ar esi tikras tuo, ką sakai. Tik mano šiandienos tema šiek tiek ne apie tai.
Studijų laikais atsidūrusi sostinėje ir atradusi dar daugiau naujų galimybių, buvau pamiršusi, kaip svarbu yra išsakyti mūsų žodžiai. Aplink nuolat sukosi karusėlė - turi pats kalbėti už save, garsiai šaukti ir tik taip būsi išgirstas. Man tai nepavyko, tyliai ėjau savo pasirinktu keliu. Jeigu tik pabandydavau garsiai šūktelti "Ei, aš esu Silvija, esu puiki matematikos studentė!", kitądien gaudavau tuziną išbandymų - "Ar tikrai?" Vėliau pradėjau dirbti finansiniame sektoriuje ir viskas nuolat kartojosi. Taip ir neišmokau kalbėti apie save, kolegoms ir draugams kartojau, kad už žmogų turi kalbėti poelgiai ir darbai. Taip galvoju ir dabar. Mieliau yra išgirsti, kad kažką padarei, o ne kažką pasakei. Nesu kategoriška, puikiai suvokiu, kokiame laikmetyje gyvename ir kad vykdant savo veiklą, turi rasti būdų, kaip prieiti prie klientų ir būti matomu. Tik apie tai, ar esi profesionalas, ar ne, turi spręsti žmonės, kurie tave "perka". Joks tvirtas pasakymas atsistojus ant pjedestalo "Aš esu geriausias!" nepadarys tavęs tokiu. O jeigu jau esi drąsus ir gali taip leisti sau kalbėti, tai būk pasiruošęs šiuos žodžius įrodyti.
Išmoktos pamokos vaikystėje, man labai giliai įstrigo. Kad ir kaip bėgtų gyvenimas ir keistųsi visuomenės vertybės, negaliu iššokti iš savo kailio ir bėgti kartu su populiarumo ir pelningumo siekiančiais greta.
Pradėję veiklą su tėčiu, tuomet dar puoselėjome visai kitas viltis. Norėjome būti aktyvesniais ir garsesniais. Pasirodęs straipsnis spaudoje iš pradžių atrodė tokia sėkmė, juk buvo praėjęs tik pusmetis nuo pradžios, o paskui susidūrėme su ilgu ir skausmingu abstinencijos sindromu. Viskas buvo per daug paryškinta ir netikra. Supratome, kad tai ne mums. Kiekvienas savo veiklą vykdantis asmuo pasakytų, kad matomumas ir reklama yra gerai. Ir tai yra visiška tiesa. Tačiau mes nuo tos dienos savo veiklos niekada nevadinome verslu. Dirbti pradėjome lyg darydami daiktus sau, o ne plačiai visuomenei ir nusprendėme, kad apie mus lai kalba kiti.
Prisipažinsiu, kad populiariu tapti mūsų krašte yra visai nesudėtinga. Esame gavę ir pakvietimą į televiziją ir kvietimus į interviu. Tik tai ne mums. Esame nuoširdūs su Jumis ir pripažįstame, kad išgyventi iš to, ką darome yra sudėtinga, todėl šalia turime kitas veiklas, o dirbtuvės dažniausiai dūzgia savaitgaliais arba laisvesniais vakarais. Tai ne verslas, tai mūsų išraiška ir mums gera, kai mūsų daiktai nugula Jūsų namuose. Galbūt ateity mes susitiksime kitame kelyje ir Jūsų namuose aš atrasiu mūsų su tėte kurtą daiktą? Tuomet žinosiu, kad viskas, ką darėme buvo gerai.
Būkime drąsūs ir pasitikintys savimi. Tik tęsėkime pažadus, leiskime darbams kalbėti už mus ir būkime pasiruošę būti patikrinti ar visi mūsų žodžiai yra tiesa, ar mes išties esame tokie geri, kaip manome?
Jaukių Jums rudens vakarų.
Visada laukiame Jūsų laiškų abudu.dirbtuves@gmail.com
