Pamenu tądien buvo karšta vasaros diena. Su broliu labai nudžiugom sužinoję, kad keliausim su tėčiu sunkvežimiu. Pasistumdydami įšokame į sunkvežimio kabiną ir nekantraudami leidžiamės saulės nupliekstais laukais. Nepamenu tos dienos misijos ir tikslo, tik tą jausmą, kad esame drauge. Su dviem mažamečiais vaikais ištverti karštą vasaros dieną sunkvežimyje nelengva, tačiau tėtis žino daug triukų ir kaskart vis sustojame pailsėti pakelėje, miške ar prie ežerų. Brolis viename sustojime nusižiūri nendrę ir žiūrėdamas savo baikščiomis akimis prašo ją nuskinti. Vėliau įsikrapštome į kabiną ir kartu su mumis jau keliauja nendrė. Ramybė kabinoje tęsiasi vos kelias sekundes, kol mano brolis nepradeda krapštinėti savo naujo žaislo. Staiga mes atsiduriame pūkų rūke ir lyg baltuose lengvuose pataluose bandome pabusti iš miego. Sunkvežimis greit sustoja ir aš pradedu įžiūrėti dideles ir išsigandusias brolio akis. Tik prabėgus kelioms minutėms mes pradedame suprasti kas nutiko. Tėtis kantriai nužvelgia mus abu, paima lėtai nendrės stiebą iš brolio rankų ir sekundę pykdamas, o vėliau juokdamasis pradeda rankioti pūkus.
Dar atminty šmėžteli šalta žiema, kuomet mes visa šeima kartu važiavome į tėtės gimtinę. Tuomet prisnigę buvo iki kelių, o mums vaikams praktiškai nebuvo įmanoma išbristi. Seneliai gyveno vienkiemyje, iki kurio nuo pagrindinio kelio, kur stoja autobusai, reikėdavo paėjėti apie porą kilometrų. Mes tądien su broliu tiesiog skendome sniege, dar bandėme krapštytis ir taikyti į tėvų pramintą taką, tačiau kaip maži pasiklydę kačiukai tiesiog šokinėjom iš vienos sniego duobutės į kitą. Galiausiai abu atsidūrėme tėtei ant rankų ir saugiai buvome pargabenti į namus. Užmigome persirengę sausais rūbais ir išgėrę arbatos.
Dabar kasdien matau tėtės rankas ir pamenu visus mūsų kartu patirtus išgyvenimus, visą laiką drauge. Mes keliavome, sportavome, žaidėme, vėliau diskutavome, susipykdavome ir taikydavomės, mūsų nuomonės dažnai išsiskirdavo, mūsų apsirengimo stilius ir muzikos skonis tiesiog nesuderinami, tačiau mes visada buvome kartu ir jautėme, kad ateidama į šį pasaulį aš egoistiškai pasirinkau Tave, žinodama, kad mano gyvenime vos gimus bus nutikęs pats geriausias dalykas.
Ačiū Tau Tėte, kad net ir tuomet, kai jau pavargai ir norėjai išeiti, tu likai. Likai dėl mūsų, kad mes nepasiklystume pūkų rūke ir nepaskęstume sniege.
Apkabinam visus pasaulio tėčius.
