Laikinumas - tai laimė

Karts nuo karto vis noriu praleisti naktį pas tėvus. Šis vakaras ne išimtis. Matomės mes dažnai ir ne paslaptis, kad su tėčiu netgi labai dažnai, tik nakvoti savo vaikystės kambaryje proga pasitaiko tikrai ne kasdien. Žinau, kad turiu nedaug laiko šiam tekstui, nes netrukus jau žiūrėsime "Auksinį protą", tikriausiai mama jau snaus, o mes su tėčiu mohikanai - miegam ilgai rytais ir tik ne vakarais.

Gera pabusti pas mamą ir nors manoji niekada nekepė bandelių ir neturėjo specialių šeimos receptų, pusryčiai vaikystės namuose yra šventi. Suvokimas, kaip viskas žemėje yra laikina, man atvėrė akis ir leido suprasti, kokia vis dėlto yra laimė. Tik pagalvokite, kaip mes gyventume nesuprasdami, kad viskas kada nors baigsis? Kažkada negalėdama užmigti galvojau, kaip būtų liūdna ir baisu, jeigu žinočiau, kad gyvensiu amžinai. Įsivaizduojate, kaip viskas būtų nesvarbu? Kokie būtume apatiški, neturėtume tikslų, nevertintume prisilietimų, arbatos puodelių, mažų ritualų ar rankų susikabinimo? Tai būtų didžiausia bausmė man. O dabar žinodama jo "egzistavimą", labai vertinu galimybę atsibusti kartu su tėvais. Pagulėti vonioje, praverti senąją vaikystės spintą, perversti mokyklinius sąsiuvinius, perbraukti ranka per senus baldus, bandant nulupti lipdukus nuo jų, nors tūkstantį kartų bandyta ir aišku, kad jie nežada palikti savo vietos. 

Prisimenu, kaip mums su broliu tėvai leido viską. Paaiškinsiu. Leido kambarį išsiklijuoti plakatais, ant baldų klijuoti lipdukus, rengtis, šukuotis kaip norime (tiesa, brolio bandymas baltų plaukų šukuoseną pakeisti plike, nubuvo sutiktas plojimais), lankyti kokius norime būrelius, lėkti kada tik norime į lauką, važiuoti į kaimą kiekvieną vasarą (juokauju, čia buvo jau ne mūsų noras, nors šiandien prisimenant - tai buvo geriausias laikas ir patirtis). Tada mano tėvai buvo tokie jauni. Labai jauni ir mokėsi įgyti patirties, o mes su broliu labai prie to prisidėjome. O grįžtant prie laikinumo, jo svarbą supratau, tik gavusi labai gerą ir įsimintiną perspėjimą. Visa šeima jį gavo. Nuo tada tėtis išmoko (dar mokosi) neskubėti. Čia šiek tiek suaštrinau spalvas, o jis pasikeitė. Tikrai. 

Dabar žinau, kad norėdamas suvokti, kaip kažką myli ir vertini, pamatuok tai laikinumo skale. Nesvarbu ar tai žmogus, ar daiktas, ar darbas, o gal tiesiog atrodo mėgstamas užsiėmimas. Pagalvok, kaip jaustumeis, jeigu to neliktų? Ir jeigu bijai apie tai pagalvoti, gyveni tiesiog mele ir netikrame pasaulyje. Galbūt jį susikūrei pats, galbūt netyčia užėjai.

Suvokimas, kad viskas yra laikina yra laimė. Dar didesnė laimė ir vertybė yra pasinaudoti šiuo suvokimu, neatidedant jo į "vėliau" lentyną.

Šiandien miegosiu pas tėvus namuose. Rytoj pusryčiausiu kartu su tėvais. Tada mes su tėčiu kartu padirbėsime ir patikėkite viskas su mumis gerai ;) Nežiūrime kasdien vieni į kitus, kaip į laikinumo simbolius; esame normali tradicinė šeima - susiprantame, tik gavę likimo spyrius. Tiesiog kartais gera prisėsti, leisti sau perkratyti savo minčių lentynas ir rasti jose šį šviesų suvokimą.

 Gražaus Jums vakaro, draugai.

Ar mes turime kalbėti apie save?

Mane auklėjo labai paprastai, praktiškai nebuvo jokių taisyklių ir apribojimų, tik keli paprasti prašymai - gerbti vyresnius ir nesigirti. Nuolatos girdėdavau tėtį sakant, kad jis mano pažymių knygelės tikrai netikrins, nes kur eisiu ir ką darysiu yra tik mano reikalas ir atsakomybė. Kai buvau pirmokė man sunku buvo suprasti, kad kažkada būsiu suaugusi ir atsidursiu tūkstančio pasirinkimų kelyje. Kasdien. Šiandien jau esu išmokusi pamoką, o ypač tą, kad apie mus turi kalbėti mūsų darbai ir poelgiai. Žodžiai čia beverčiai. Savo kailiu esu patyrusi ir ne vieną kartą, kad tik pasakyk, koks esi tvirtas, atsakingas, o tavo darbai kokybiški, kitą dieną gausi ne vieną išbandymą įrodyti tai dar kartą ir kartą. Lyg tave nuolatos kažkas tikrintų ar esi tikras tuo, ką sakai. Tik mano šiandienos tema šiek tiek ne apie tai. 

Studijų laikais atsidūrusi sostinėje ir atradusi dar daugiau naujų galimybių, buvau pamiršusi, kaip svarbu yra išsakyti mūsų žodžiai. Aplink nuolat sukosi karusėlė - turi pats kalbėti už save, garsiai šaukti ir tik taip būsi išgirstas. Man tai nepavyko, tyliai ėjau savo pasirinktu keliu. Jeigu tik pabandydavau garsiai šūktelti "Ei, aš esu Silvija, esu puiki matematikos studentė!", kitądien gaudavau tuziną išbandymų - "Ar tikrai?" Vėliau pradėjau dirbti finansiniame sektoriuje ir viskas nuolat kartojosi. Taip ir neišmokau kalbėti apie save, kolegoms ir draugams kartojau, kad už žmogų turi kalbėti poelgiai ir darbai. Taip galvoju ir dabar. Mieliau yra išgirsti, kad kažką padarei, o ne kažką pasakei. Nesu kategoriška, puikiai suvokiu, kokiame laikmetyje gyvename ir kad vykdant savo veiklą, turi rasti būdų, kaip prieiti prie klientų ir būti matomu. Tik apie tai, ar esi profesionalas, ar ne, turi spręsti žmonės, kurie tave "perka". Joks tvirtas pasakymas atsistojus ant pjedestalo "Aš esu geriausias!" nepadarys tavęs tokiu. O jeigu jau esi drąsus ir gali taip leisti sau kalbėti, tai būk pasiruošęs šiuos žodžius įrodyti.

Išmoktos pamokos vaikystėje, man labai giliai įstrigo. Kad ir kaip bėgtų gyvenimas ir keistųsi visuomenės vertybės, negaliu iššokti iš savo kailio ir bėgti kartu su populiarumo ir pelningumo siekiančiais greta. 

Pradėję veiklą su tėčiu, tuomet dar puoselėjome visai kitas viltis. Norėjome būti aktyvesniais ir garsesniais. Pasirodęs straipsnis spaudoje iš pradžių atrodė tokia sėkmė, juk buvo praėjęs tik pusmetis nuo pradžios, o paskui susidūrėme su ilgu ir skausmingu abstinencijos sindromu. Viskas buvo per daug paryškinta ir netikra. Supratome, kad tai ne mums. Kiekvienas savo veiklą vykdantis asmuo pasakytų, kad matomumas ir reklama yra gerai. Ir tai yra visiška tiesa. Tačiau mes nuo tos dienos savo veiklos niekada nevadinome verslu. Dirbti pradėjome lyg darydami daiktus sau, o ne plačiai visuomenei ir nusprendėme, kad apie mus lai kalba kiti. 

Prisipažinsiu, kad populiariu tapti mūsų krašte yra visai nesudėtinga. Esame gavę ir pakvietimą į televiziją ir kvietimus į interviu. Tik tai ne mums. Esame nuoširdūs su Jumis ir pripažįstame, kad išgyventi iš to, ką darome yra sudėtinga, todėl šalia turime kitas veiklas, o dirbtuvės dažniausiai dūzgia savaitgaliais arba laisvesniais vakarais. Tai ne verslas, tai mūsų išraiška ir mums gera, kai mūsų daiktai nugula Jūsų namuose. Galbūt ateity mes susitiksime kitame kelyje ir Jūsų  namuose aš atrasiu mūsų su tėte kurtą daiktą? Tuomet žinosiu, kad viskas, ką darėme buvo gerai.

Būkime drąsūs ir pasitikintys savimi. Tik tęsėkime pažadus, leiskime darbams kalbėti už mus ir būkime pasiruošę būti patikrinti ar visi mūsų žodžiai yra tiesa, ar mes išties esame tokie geri, kaip manome?

Jaukių Jums rudens vakarų.

Visada laukiame Jūsų laiškų abudu.dirbtuves@gmail.com 

Kavos stalelis vardu "Paukštelis"

Kavos stalelio pavadinimą įkvėpė netikėta artimo sielai žmogaus dovana - rankenėlės. Iš pradžių ilgai ieškojau kur pritaikyti, laikinai jos jau buvo apsigyvenusios ant batų dėžės, bet kuomet pagaminome su tėte stalelį, iškart supratau, kad šios rankenėlės turi būti būtent čia. 

Tai jau trečiasis mūsų stalelis ir tik pirmasis, kurį gaminome mes su tėte. Keista ar ne? Visai ne, juk batsiuvys be batų! Kartais reikia ilgiau palaukti gerų dalykų ir kai staiga gimsta mintis, svarbu jos nepaleisti. Norėjau nedidelio, šviesaus ir būtinai ant ratukų stalelio. Kadangi vakarieniaudami sėdime ant grindų arba sėdmaišių, reikėjo labai neaukšto stalelio. Vyras juokauja, kad šis stalelis labiau panašus į Bitę. Tai mūsų augintinis -  didelis kūnas ir mažos kojelės (beje, fotografavimo metu ji jaukiai įsitaisė ant pagalvės lyg jausdama, kad netrukus bus kalbama apie ją). O man šis stalelis lyg mažas paukštelis, nedrąsiai nutūpęs mūsų namuose. 

Pagamintas jis iš pušies medienos, stalviršis sendintas, dažytas. Kojelės - buko masyvo, patys negaminame, tad užsisakėme pas partnerius. Dirbame su aplinkai draugiškais dažais, tad ir impregnantas ir dažai greitai džiūstantys ir man netgi kvapiantys. Pagaminome per gerą savaitę, teko ilgai myluoti kiekvieną detalę. Dabar jis jau gyvena mūsų namuose ir atlaikė kelias vakarienes. Vakar stebėjau kaip vyras nedrąsiai pastatęs arbatos puodelį tikrino ar nieko nenutiko stalvirčiui, o aš žinau, kad dar pora vakarienių ir stebėjimo neliks, nes man taip gera, kada leidžiame daiktams natūraliai senti, o mediniai daiktai tai daro taip natūraliai gražiai! Tuomet juose apsigyvena istorija. Glostydamas įbrėžimus, gali atminti, kaip vakarieniaudama su draugais brūkštelėjai neatsargiai iš jaudulio ar skanią vakarienę pagaminai, o puodelių palikti ženklai tik išduoda, kokie svarbūs šeimoje arbatos ritualai. 

Tai dar vienas dirbinys, kuris man primins laiką drauge, o šiandien tai tik mažas jaukus kavos stalelis vardu "Paukštelis".

P.S. Bitei stalelis taip pat patiko, labai patogu palįsti po juo ir kasytis nugarą :)

Iki pasimatymo, draugai!

Ar daugiau yra geriau?

Kasdien susiduriame su atkakliu paslaugų ir produktų brukimu, o pasiūlymas "2 už 1 kainą" mums jau tapo labiau norma nei išimtis. Mes perkame daug pigių ir nereikalingų daiktų, kuriuos taip lengva išmesti, nes labai greit ateina laikas juos pakeisti naujais, įsigytais lydint tam pačiam šūksniui. Tikrai gera, kuomet gali už tą pačią kainą nusipirkti keturis daiktus, tik ar jų mums reikia? Ar tas besaikis daiktų kaupimas ir pirkimas yra mūsų laimės šaltinis? Peter Walsh sakė: "Mūsų namai prigrūsti daiktų, o gyvenimai tuščių pažadų, kurių šie daiktai neišpildė. <...> Pirkdami tai, ko norime, viliamės įsigyti gyvenimą, kurio trokštame. <...> Vaikytis trokštamo gyvenimo kaupiant vis daugiau šlamšto - tai aklakelis".

Mes už tai, kad žmonės įsigytų tik jiems reikalingus ir norimus daiktus. Tikime, kad įsigijus gal ir brangesnį, bet lauktą ir reikalingą daiktą, kuris tarnaus Jums amžius, taip prisidėsite ir prie meilės žemei, kurią dabar griauna per didelio vartojimo slibinas. Šiuolaikiniame pasaulyje nustoti vartoti yra neįmanoma, tačiau mąstyti vartojant tikrai galime. Netaikydami nuolaidų ir gamindami ilgalaikius dirbinius, mes norime prisidėti prie protingo vartojimo. Galime kalbėti ir apie emocinę tokio vartojimo pusę, kuomet įsigytas labiau trokštamas ir ilgiau lauktas daiktas labiau džiugina kiekvieno kliento širdį.

Protingai vartoti nėra sudėtinga, tiesiog kaskart kažką įsigydami, pamąstykime ar daugiau tikrai yra geriau?

Su meilė, Edvardas ir Silvija

Tėtės kantrybė

Pamenu tądien buvo karšta vasaros diena. Su broliu labai nudžiugom sužinoję, kad  keliausim su tėčiu sunkvežimiu. Pasistumdydami įšokame į sunkvežimio kabiną ir nekantraudami leidžiamės  saulės nupliekstais laukais. Nepamenu tos dienos misijos ir tikslo, tik tą jausmą, kad esame drauge. Su dviem mažamečiais vaikais ištverti karštą vasaros dieną sunkvežimyje nelengva, tačiau tėtis žino daug triukų ir kaskart vis sustojame pailsėti pakelėje, miške ar prie ežerų. Brolis viename sustojime nusižiūri nendrę ir žiūrėdamas savo baikščiomis akimis prašo ją nuskinti. Vėliau įsikrapštome į kabiną ir kartu su mumis jau keliauja nendrė. Ramybė kabinoje tęsiasi vos kelias sekundes, kol mano brolis nepradeda krapštinėti savo naujo žaislo. Staiga mes atsiduriame pūkų rūke ir lyg baltuose lengvuose pataluose bandome pabusti iš miego. Sunkvežimis greit sustoja ir aš pradedu įžiūrėti dideles ir išsigandusias brolio akis. Tik prabėgus kelioms minutėms mes pradedame suprasti kas nutiko. Tėtis kantriai nužvelgia mus abu, paima lėtai nendrės stiebą iš brolio rankų ir sekundę pykdamas, o vėliau juokdamasis pradeda rankioti pūkus.

Dar atminty šmėžteli šalta žiema, kuomet mes visa šeima kartu važiavome į tėtės gimtinę. Tuomet prisnigę buvo iki kelių, o mums vaikams praktiškai nebuvo įmanoma išbristi. Seneliai gyveno vienkiemyje, iki kurio nuo pagrindinio kelio, kur stoja autobusai, reikėdavo paėjėti apie porą kilometrų. Mes tądien su broliu tiesiog skendome sniege, dar bandėme krapštytis ir taikyti į tėvų pramintą taką, tačiau kaip maži pasiklydę kačiukai tiesiog šokinėjom iš vienos sniego duobutės į kitą. Galiausiai abu atsidūrėme tėtei ant rankų ir saugiai buvome pargabenti į namus. Užmigome persirengę sausais rūbais ir išgėrę arbatos.

Dabar kasdien matau tėtės rankas ir pamenu visus mūsų kartu patirtus išgyvenimus, visą laiką drauge. Mes keliavome, sportavome, žaidėme, vėliau diskutavome, susipykdavome ir taikydavomės, mūsų nuomonės dažnai išsiskirdavo, mūsų apsirengimo stilius ir muzikos skonis  tiesiog nesuderinami, tačiau mes visada buvome kartu ir jautėme, kad ateidama į šį pasaulį aš egoistiškai pasirinkau Tave, žinodama, kad mano gyvenime vos gimus bus nutikęs pats geriausias dalykas. 

Ačiū Tau Tėte, kad net ir tuomet, kai jau pavargai ir norėjai išeiti, tu likai. Likai dėl mūsų, kad mes nepasiklystume pūkų rūke ir nepaskęstume sniege.  

Apkabinam visus pasaulio tėčius.

Nenuobodus darbo stalas

Turėjome, naudojome ir mylėjome klasikinį darbo stalą su stalčiukais ir grakščiom kojelėm. Ilgainiui jis tapo per mažas. Šįkart į naujo darbo stalo paieškas nesileidom ir pasikliovėm savo jėgom. Labai norėjau aiškių medžio raštų ir kažko nestandartinio. Pražiūrėjom tūkstančius pavyzdžių internete ir išsigryninome idėją. Kadangi medis jau senas draugas, nutarėm susidraugauti ir su metalu. Kojas darėme iš metalinių santechnikos detalių, dengėm juodais dažais, o lentynėles ir stalviršį darėme iš sujungtų pušies lentų. Visa mediena buvo nusendinta ir taip įgavo daugiau išraiškos ir jausmo. Daiktai ir popieriai apsigyveno dėžėse, o pastarosios jaukiai įsitaisė stalo lentynose.
Metalas ir medis čia taip suderėjo, kad dabar jau negaliu atsitraukti nuo stalo ir skubu supažindinti su naujuoju kūriniu ir Jus.

Dabar planuose naujas kavos staliukas, su kuriuo būtinai supažindinsime.

Iki kitų kartų!