Šiandien susipažinau su Jaroslavu. Tai viena mieliausių ir naudingiausių pažinčių.
"Sveiki. Ar galim mainyti?" - klausia nepažįstamas žmogus, užklupęs mane išlipančią iš automobilio.
"Mainyti?" - pasimetu.
"Aš Jums savo telefoną, o Jūs man centų" - žvelgia jis į mane ir plačiai šypsosi burna, kuriai netinka posakis "burna pilna dantų".
"Ką pirksite?" - paklausiu įtariai.
"Baterijų reikia tokiam aparatui, kad galėčiau vandenį pašildyti" - nuleidžia akis ir laukia.
"Kur gyvenat?" - paklausiu.
"Viešbutyje. Ne šiam, ten toliau" - numoja ranka konteinerių link.
Krapštausi piniginėj. Po paraliais, nieko neturiu. Tas dvidešimt pirmas technikos amžius, su grynaisiai sunku. Galiausiai randu pora eurų ir paduodu pašnekovui.
"Ogo! Čia daugiau nei pakankamai" - nusišypso.
"Gal norit bananų?" - paklausiu. "Parsivežiau iš sodo jau gerokai pavytusius, galvoju kaip čia reiks suvartoti iki išvykimo".
"O gal galim mainyti į citriną? Pavasaris, vitaminas C labai pravers"- atkakliai paklausia mano pašnekovas.
"Citriną? Aaaa, citrina. Imkit ir bananus, ir citriną".
Mūsų pokalbis tęsiasi dar kelias minutes. Susipažįstame, pakalbame, Jaroslavas man papasakoja, kad keturis metus gyvenęs Estijoje, porą sakinių pakalba estiškai ir dar pora lenkiškai. Pažada, kad visada melsdamasis galvos apie mane. Mūsų pokalbį stebi rimtu žvilgsniu kaskart mus nužvelgianti ir cigaretę traukianti teta. Pasimojuojam ir atsisveikinam. Jaroslavas lengvu žingsniu pajuda "viešbučio" link...
Eidama galvoju, kodėl bijau ir vengiu tokių žmonių? Juk šis pokalbis buvo toks jaukus ir šiltas. Jaroslavas juk žmogus, kažkada gimęs, ėjęs į mokyklą, kariuomenę, keliavęs, ieškoję ir matyt niekada neturėjęs tikslo gyventi "viešbutyje". Kažkur paslydo, kažkas nepavyko, bet juk žmogus.
Aš šiandien išmokau nebijoti. Bendraukime ir nebijokime vieni kitų.
Malūnas Estijoje, Saarema saloje. Prisiminiau šią šalį bendraudama su Jaroslavu
Iki kitų kartų, draugai!
